lsveikata.lt, Aigustė Tavoraitė

„Nori nenori ne visada pavyksta darbą palikti ligoninėje. Juokauju, kad vieni vakarais skaito grožinę literatūrą, o aš – specialybinę. Žodžiu, detektyvo darbas tęsiasi kiaurą parą“, – sako Kauno klinikų Genetikos ir molekulinės medicinos klinikos genetikos vyresnioji gydytoja rezidentė Rasa Traberg (31 m.).

– Teigiama, kad medicinos ateitis – genetikų rankose. 
– Sužinoma, kad vis daugiau ligų turi genetines priežastis, o šiuolaikiniai genetiniai tyrimai šiuo metu esant reikalui leidžia nuskaityti visą genomą, daryti tam tikras išvadas bei parinkti tinkamą gydymą. Jau ir dabar gydant tam tikras nervų-raumenų ligas vaistai skiriami pagal tam tikrų genų pažaidas ir jų tipus. O šiaip genų redagavimas – neišvengiama netolima ateitis. Nors ir nedrąsu dar apie tai kalbėti, nes čia paliečiami ir etiniai aspektai, tačiau tai atvers naujas gydymo galimybes. Aišku, Lietuvoje šiandien daugelį besirenkančiųjų šią specialybę lydi nežinomybė dėl įsidarbinimo galimybių – mūsų šalyje kol kas gydytojai genetikai sutelkti didžiosiose ligoninėse, tačiau tai sparčiai plėtojama sritis ir genetikos specialistų poreikis tikrai didės.
 
– Iki rezidentūros pabaigos beliko pusmetis. Pasiteisina pasirinktos profesijos lūkesčiai?
 Nuo pat pradžių, kai pradėjau studijuoti, manęs netraukė intervencinės medicinos specialybės. Jutau, kad labiau patinka mąstyti, nei manipuliuoti rankomis. Genetiko darbą galima palyginti su detektyvo. Tai – pacientų visų simptomų, tyrimų, kitų specialistų išvadų dėliojimas ir galutinės diagnozės paieška. Dažniausiai pacientai pas mus patenka kaip į paskutinę instanciją. Pirmiausia atidžiai juos apžiūrime – jau išvaizdoje gali būti daug užuominų apie ligą. Tam skirtos ir atskiros genetikos sritys – dismorfologija bei sindromologija. Po to reikia įvertinti, kokie pažeidimai padaryti ir kurie yra svarbesni. Pabendravęs su pacientu gydytojas sėda prie knygų, duomenų bazių, tariasi su kolegomis ir ieško diagnozės.

 Taigi prireikia visų medicinos sričių išmanymo?
– Tikrai taip. Jei vienų sričių gydytojai žiūri tik į tam tikrą organų sistemą, mes apimame visas ligas – ir pačias rečiausias, kurių gali būti vos keliasdešimt ar keli šimtai atvejų pasaulyje. Iš retų ligų, kurių suskaičiuojama apie aštuonis tūkstančius, didžioji dalis (apie 80 proc.) yra genetinės.
Mano specializacija – vaikų genetika – sudėtingiausia sritis, tačiau ir įdomiausia, juk dauguma genetinių ligų pasireiškia nuo gimimo. Aišku, kad ir kaip specializuočiausi, į mano darbą įeina ir suaugusiųjų, ir nėščiųjų konsultavimas.
 
– Matyt, viena sunkiausių užduočių – pranešti tėvams apie visą vaiko gyvenimą lydėsiančią ligą arba vaisiaus raidos defektą…
– Be abejo, sunku pasakyti prastą prognozę, konstatuoti, kad medicina, deja, ne visagalė. Stengiuosi tuomet kalbėti kuo švelniau, jautriau. Puikiai suprantu, kokie jausmai užplūsta tėvus. Kita vertus, kaip būna smagu atlikus tyrimus pranešti, kad genetinės ligos nėra. Neretai pacientai apsidžiaugia, kai atlikti genetiniai tyrimai padeda atskleisti tikslią ligos diagnozę. Genetinių tyrimų rezultatai gali pakeisti gydymo taktiką – pavyzdžiui, vaikui sergant tam tikru paveldimo (genetinio) diabeto tipu vietoj leidžiamo insulino pereinama prie geriamų vaistų. Aiškumo nori visi – tiek pacientai, tiek kolegos gydytojai. Nustačius tikslią diagnozę, yra aiškiau, ko galima laukti, į ką atkreipti dėmesį ir laiku pradėti gydyti. Žinant net negimusio vaiko diagnozę jau galima atitinkamai pasiruošti.
 
– Pacientai neretai nepasitiki rezidentais, pasitaiko, ir vyresni gydytojai nelaiko jų visaverčiais kolegomis. Teko tai patirti savo kailiu?
– Bendraudama su pacientais visada prisistatau, kas esu, atsiklausiu, ar galiu dalyvauti konsultacijoje. Tačiau nebuvo tokių, kurie pasakytų „ne“. Aišku, daug kas ir nuo paties rezidento priklauso. Tačiau apskritai žmonių reakcijų būna įvairiausių. Kiti kaip tik džiaugiasi, kad priima jaunas, dar šviežias žinias turintis gydytojas. Bet kuriuo atveju daugelis tam yra nusiteikę, nes atvykę į universiteto ligoninę sutinka ir pasirašo, kad jų konsultavimo, gydymo procese dalyvaus ir gydytojai rezidentai.
O klinika, kurioje dirbu, nuostabi – čia esame praktiškai lygiaverčiai kolegos su kitais gydytojais genetikais. Jaučiu didžiulę paramą, sudarytos puikios sąlygos tobulėti, augti ir gilintis į specialybę. Kolegos stengiasi padėti, parodyti, išmokyti, niekada nebus ko nors neleista daryti ar užkirstas kelias, visada atsižvelgiama į nuomonę, diskutuojama.

 Kaip vertinate praėjusius metus vainikavusį valdžios akibrokštą dėl žadėtų algų kėlimo? Palaikote siūlymą sujungti rezidentų algas ir stipendijas?
– Nenorėčiau per daug veltis į politiką. Tačiau, žinoma, sujungti algą ir stipendiją socialinių garantijų atžvilgiu būtų sveikintinas žingsnis. Apskritai tai, kas dabar vyksta medikų bendruomenėje, daugiau stebiu iš šalies, bet pritariu ir palaikau Lietuvos medikų sąjūdžio reikalavimus. Reikia gyventi, išlaikyti šeimą, todėl ir atlygis turi būti atitinkamas.
 
– Nuo šiandienos aktualijų, matyt, kiek atitraukia ir ne mažiau atsakingos dviejų vaikų mamos pareigos. Kur pasikraunate energijos?
– Bandome su šeima atsipalaiduoti, bet laisvalaikio išties neturiu daug. Labiausiai padeda kelionės, dabar daugiau keliaujame Lietuvoje arba po gretimas šalis. Nes nori nenori ne visada pavyksta palikti darbą ligoninėje. Sunku „atsijungti“: „nešiesi“ mintis apie pacientą namo, sėdi vakare, knygą atsiverti, naršai internete, skaitai straipsnius, vartais atlasus, žiūri, lygini nuotraukas. Juokauju, kad vieni vakarais skaito grožinę literatūrą, o aš – specialybinę. Žodžiu, detektyvo darbas tęsiasi kiaurą parą (šypsosi).